Obstacle

"But the rail has blocked our way, when we were getting up the stairs" - 2 kids after running into the trolleybus :)

Kliūtis

"Tik tada mums turėklas patrukdė, kai lipom laiptais" - 2 į troleibusą įbėgę vaikai :)

Tracing The Origin [EN]

The reminiscence of the unforgettable journey. However, I had been thinking of making a slightly different video just after I made sure I was going to take my trip. I liked this thought so much that I got even more interested in it than in parkour itself. I had no intentions to shoot a lot of movements, put them all together in one video and let the others see new parkour spots and the way I move. So what? „Oh yeah, Slava, great movie!” and forget seeing it the next day. To show the others what I am capable of and let them write pleasant comments about my moves, hadn`t caught my attention either. Like I didn`t know that by myself.

I was thinking about a meaningful creation for me as well as the others. I wanted to convey my feelings, thoughts, to spread a message, to show something different, something rarely seen, something deeper, not so easily noticeable in traceur`s daily round. And I am so glad that I’ve succeeded! All those people wrote neither about stunning places nor how they would like to get there. My parkour wasn`t the main subject to discuss too. Talks were about utility, moral, positive thoughts, contemplation. That`s why I am so happy about it! I am happy because I wasn`t mistaken that physical parkour is not the uppermost! Traceurs’ attention was attracted not by the jumps but by the idea and it`s presentation, which influenced more than one person to write ‘thank you’. I felt as if I’ve done a good deed for me and others. It is probably one of the most meaningful things a man can do in his life.

About Parkour Without Parkour

Tracing The Origin – the movie without parkour and about parkour at the same time. It has been created on one more purpose. I was quite curious of how the audience would accept it considering the message and parkour itself which actually lasted scarcely about a minute of all 4:13 min and wasn`t as wonderful as French traceurs videos, 3Run Family tricks etc. However, it was rated really well! Through this little combination it became possible to get to know what traceurs from all over the world are thinking about, what is important for them, what are they taking notice of: some said that my parkour technique is good, but they missed complicated and dangerous situations. Others were impressed by the end. They didn`t even comment my technique. The rest emphasized the camera work, editing and matching music. Someone got lost in their thoughts, others showed a will to train. Whereas someone had a good time. Some posted banal comments: “I like it!”, “Very nice!”, “Keep it up”, whereas others revealed their opinions about the movie in more than just trite phrases. So many people so many points of view... Or otherwise – the person comments according to what he lives on.

Video Mania

But why the traceurs from all over the world release their samplers and upload them on YouTube so willingly!? I understand the beginning, when nobody knew about parkour, the new way of physical activity in urban conditions, when there was a need to introduce the art of movement to the world. Then visual material perfectly fitted to tell about physical and mental art of movement. That people wouldn`t think about parkour as a teenage game or a way to impress the people around. And what about nowadays? Why are we still filming parkour videos? Everybody knows what parkour is after all! What are the purposes of making them? To show others what we can do? To have our moves on 0:49 and 1:23 with smashing jump on 1:58 to be rated? Do we really have to film ourselves and show the world to find out our skills? As for me, this pk movie making fashion just adds another meaning to the main idea of parkour. That it is rising to the competition – who will jump further, who will twist nicer, who will repeat the same motion at the same place done by the well-known traceur, who will perform a totally new trick, which will be accepted by the majority as ‘That`s awesome!’ and be trained at a fast pace. It`s like the viewer should be attracted, engaged – I won`t jump over 1.5 m rail, because everybody can do this. Nobody will say that I’m a cool guy after that. You may feel strangely surprised, when seeing a prepared traceur, who moves impressively, but nearly at the top of his possibilities. Yes, it really looks stunning, indeed, but that`s all. I don`t feel a real life here, no practicality. A man`s body is really able to perform incredible things. It can appear in dangerous situation especially. But does it mean we have to reach the limit of our possibilities, to show off ourselves first of all, that we deserve to be named a traceur? I’m not talking about everybody, certainly not. But the tendency of parkour in the world, in my opinion, is exactly like this. Parkour is becoming an extreme, spectacular urban movement and is losing its philosophy step by step. Because the aims, thoughts at the time of moving (if it is really movement, not the tricks performed on one place) are different.

„I`d better call my friends, ‘cause I want to train, I want to learn new moves. I think we`ll meet at the same place, there’s some grass nearby, I could learn some flips too. “

„Run out to explore my district further, to find out new places, want to work somewhere on softer precision. And will do sets of planche, cause still feel myself slow on going up the high wall“

Intentions are different. Most of us need physically noticeable effect to see the progress. Fluency and grace of the movement are not so interesting to improve, because it doesn`t look so amazing. On the contrary we have to improve them! Everybody wishes to learn some flips and basic vaults and the faster the better. Why some acrobats who train in gym from the childhood unwillingly look at the acro outside? I don`t think they are less self-confident than we are, oh I don`t really think so! They realize something we don`t – it’s close to the truth. It is so easy to get injured, indeed! Twisted knees, torn ankle ligaments, crumbled bones, punctured palms, etc – sudden and patently noticeable result. To bruise a knee marginally, to hurt a palm a little when falling, slightly hit the marginally bruised knee, jump 5 times from 3 m wall on the concrete and decide that the heels are still painful so I won`t jump for some time – gradual and sufferable result.

Our Parkour Future

Will small contusions and strains be gone in a few days and the after-effect will disappear too? Or maybe not!? That’s what is on my mind recently. That’s what Tracing The Origin reflects. To hear about 5 slight traumas from different parkour practitioners in 2 weeks only confirms those thoughts. I am not sure about what I am writing of, because I can’t predict the future, though I feel, nevertheless, that our rapid progress can be self-destructive for us, self-destructive in the future. And again, that can`t be seen, touched or acknowledged. That`s why it doesn`t worry us, because we are young, strong and active and the world is under our foot. However, what will be after 10 years? Where will the world be? Where will we be? What will parkour be for us? Only memories from the youth? My thoughts exactly are, that the real traceur will be a person who after that time will be much better and stronger in his parkour than he is now. But he may not be like this. For the personal reasons (a job, family, other activities, etc) or because of these minor, untroubled traumas which will suddenly and obviously appear in the future.

We have the example – David Belle – the initiator of parkour who shows the high level of movement in his 34.

New Yorker Festival 2007, the kid: „How many bones have you broken in your life? “

David Belle: „None“

That is impressive!! But I would like to mention, that this traceur was taught about heroism and helping concepts from the childhood, was showed the examples of physical and mental ideal. He is practicing physical parkour expression for more than half of his life! Doesn`t it seem illogical and ridiculous that we want to reach similar goals in obviously shorter time giving it as less effort as possible? Is a bigger jump or a nicer move is the aim of our trainings? And how David Belle will land from 3 m high and how will we land? What if he trained physically, improved his body flexibility, strengthened his stamina for 5 years and safely, step by step moved in the city? David Belle had no example of the movement in urban structures, he had nobody to seek, nobody to base on, that`s why he just created and expressed himself. And this was protecting him, because you are really careful when you do something unknown. But what about us? Neither physically prepared, nor moving safely. We only watch the videos and run outside full of energy and self-confidence, but still weak...

We have lots of material. So much, indeed, that we don`t even know which one can be useful for an examination or which gives a totally different idea. That’s how it is, that we create parkour in the world by ourselves. And that is good! It’s just that the only way of representing it seems a bit outlandish for me. People admire spectacular views but they are getting them as well! Performances, movies, advertisements, consideration of competitions... Media is not so bad, however so little of it concentrates on spreading the parkour philosophy, ideology, that primary „development of a personality through the physical movement“ thought. So popularity, glory, money, traumas just get left out. Different priorities have different effects.

Coming Back To the Origin

Consider why are we practicing and what are the aims of our trainings? Why parkour is important for us and what the meaning we give it every day? And let`s spread that parkour we believe in though. Don’t let it become another extreme sport. Let it remain the way of moving freely, overcoming the obstacles in our life. In life, exactly! According to me, parkour shouldn`t be our life or a part of it, leisure time. Parkour should be our helper going through life. It has to strengthen our self-confidence, motivate to deal with problems, work on personal weaknesses. Parkour has to impart us the wish to develop our skills, communicate and express ourselves in the society, not to be afraid to trust in our beliefs, search, self-actualize and improve. Parkour has to be honest, outspread from the inside. It has to convey the state of a soul through the physical movement. And you know it on your own what a pleasure gives this movement...

“That’s the way of being faithfully TRUe!” (Deem - tracers.ru)

Tracing The Origin

Dar vienos neužmirštamos kelionės prisiminimai. Tačiau vos sužinojęs apie išvyką, bene iš pradžiu kilo mintis įdomesniam filmukui sukurti. Man ši mintis taip patiko, kad aš ja labiau susidomėjau nei pačiu parkuru. Visiškai nenorėjau prifilmuoti judesių, sudėti juos į vieną filmuką ir leisti kitiems pažiūrėti į naujas parkuro vietas ir kaip aš judu. Ir kas iš to? “O, geras Slava, jėga movie!“, o ryt užmiršt jį mačius. Kitas atvejis irgi manęs netraukė – parodyti kitiems ką aš sugebų ir ką jie gero parašys apie mano judėjimą. Tarsi pats nežinočiau.

Svarsčiau apie prasmingesnį kūrinį, tiek man tiek ir kitiems. Norėjau perteikti jausmus, mintis, žinią, ką nors kito, ką nors retai matomo, ką nors gilesnio, ne taip akivaizdžiai pastebimo treiserio kasdienybėj. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad man pavyko! Kad žmonės nerašė apie superines vietas, kaip jie irgi norėtų ten nuvažiuoti. Kad mano parkuras nebuvo pagrindiniu svarstomu dalyku. Kalbos ėjo apie naudingumą, pamokymą, teigiamas mintis, išskirtinumą, susimąstymą. Ir aš dėl to dar labiau apsidžiaugiau! Apsidžiaugiau, kad neklydau, jog fizinis parkuras nėra svarbiausias! Kad treiserio dėmesį pritraukė ne šuoliai, o idėja ir jos pateikimas, kuris ne vieną žmogų paveikė parašyti ačiū. Pasijaučiau padaręs gerą darbą sau ir kitiems. Turbūt tai vienas iš prasmingiausių dalykų, kuriuos gali atlikti žmogus šiame pasaulyje.

Apie Parkurą Be Parkuro

Tracing The Origin - filmukas be parkuro ir apie parkurą tuo pat metu. Man iš tiesu buvo smalsu, kaip auditorija priims šį filmuką atsižvelgdama į pranešimą, bei pati parkurą, kuris realiai truko vos ne vos apie minutę iš visų 4:13 min filmuko trukmės ir nebuvo tiek įspūdingas, kiek tai galima pamatyti žiūrint Prancūzų video, 3Run Family triukus ir tt. Tačiau, kaip filmukas buvo įvertintas! Kaip tik tokios kombinacijos dėka ir galima buvo sužinoti, apie ką galvoja pasaulio treiseriai, kas jiems yra svarbu, į ką jie atkreipia dėmesį: vieni sakė, kad mano parkuro technika yra gera, tačiau nebuvo jokių sunkių ir pavojingų situacijų. Kitiems paliko įspūdį pabaiga, jie net nieko nekomentavo apie mano judėjimą. Dar kiti akcentavo į kameros darbą bei montažą, suderintą muziką. Vieni giliai susimąstė, kitiems kilo noras treniruotis. O kažkam pakėlė nuotaiką. Vieni komentavo banaliai: „I like it!”, “Very nice!”, “Keep it up”, o kiti plačiai rašė savo nuomonę apie filmuką. Kiek žmonių tiek nuomonių. Arba kitaip – kuo žmogus gyvena, pagal tą ir interpretuoja.

Video Manija

Tačiau, kodėl pasaulio treiseriai taip noriai filmuoja savo samplerius ir meta į youtube? Aš suprantu pačią pradžią, kai niekas dar nežinojo apie parkurą, tą naują fizinio aktyvumo būdą miesto sąlygomis, kai reikėjo supažindinti pasaulį su judėjimo menu ir vaizdinė medžiaga puikiai tam atitiko. Puikiai atitiko papasakoti apie fizinį ir vidinį judėjimo meną. Kad žmonės negalvotų apie parkurą kaip apie paauglystės žaidimus ar būdą nustebinti aplinkinius. O kas dabar? Kodėl mes vis toliau kuriam parkuro filmukus? Juk visi žino kas yra parkuras! Su kokiais tikslais tuomet mes filmuojame? Kad parodyti kitiems ką mes sugebame? Kad kiti įvertintų judesius 0:49 ir 1:23 min ir superinį šuolį 1:58 min? Argi tikrai mums reikia save nufilmuoti ir parodyti pasauliui, kad sužinoti savo sugebėjimus? Man atrodo, kad ši pk filmukų mada kaip tik nutolsta nuo pagrindinės parkuro minties. Kad tai jau tampa varžymusi, konkurencija – kas nušoks toliau, kas prasisuks įspūdingiau, kas pakartos tą patį judesį toje pačioje vietoje atlikto pasauliui žinomo treiserio, kas sugalvos naują triuką, kurį dauguma įvertins: “That`s awesome!” ir sparčiai pradės jo mokytis. Laikomasi principo, kad reikia sudominti žiūrovą - juk aš nešoksiu gi per 1,5m turėklą, juk visi taip gali, niekas tada nepasakys, kad aš kietas. Tuomet ir žiūri nustebusiai nesuprasdamas, kai matai nemažai besitreniruojantį, kuris juda įspūdingai, bet ant savo galimybių ribos. Taip, tai įspūdinga, bet ir tiek. Nėra tame gyvybės, praktiškumo. Žmogaus kūnas tikrai gali daug ką. Ypač tai gali pasireikšti ekstremalioje situacijoje, afekto būsenos metu. Bet ar tai reiškia, kad mes turime prieiti savo galimybių ribą, kad įrodyti pirmiausia sau patiems, kad esame verti treiserio vardo? Nesakau apie visus, tikrai ne, tačiau pasaulinė parkuro tendencija mano asmeniniais pastebėjimais būtent tokia ir yra. Parkuras tampa ekstremalia, pritraukiančia dėmesį miesto judėjimo išraiška ir dėl to praranda savo filosofiją. Nes treniruočių tikslai, mintys judėjimo (jei tai tikrai yra judėjimas, o ne judesių atlikinėjimas vienoje vietoje) metu yra skirtingi, kitokie.

“Reikia susiskambinti su draugais, nes noriu treniruotis, noriu išmokti naujų triukų. Tiksimės manau ten pat, nes žolytė ten gera, galima bus ir salto pasimokyt”

“Einu pabėgioti po rajoną, paieškosiu naujų vietų ir padirbėsiu kur ant minkštesnio precision`o. Ir dar kur planche`ų serijų padarysiu, nes jaučiu dar jėgos trūksta ant 3m sienos greitai ir praktiškai užlipti”.

Ne tie norai. Daugumai reikia fiziškai pastebimo efekto, kad pamatytų savo progresą. Judesių lengvumą ir grakštumą tobulinti yra neįdomu, nes tai neatrodo taip įspūdingai. Juolab, kad ne taip juos reikia tobulinti! Visiems kad tik greičiau išmokti porą saltukų ir pagrindinių vaultų. Kodėl akrobatai, nuo mažens salėse treniruoti ir tie ne itin noriai žiūrį į akrobatiką gatvėje. Nemanau, kad jie yra mažiau pasitikintys savimi nei mes, oi kad tikrai taip nemanau! O kad jie kažką suvokia ko mes nesuvokiame, tai jau arčiau tiesos. Iš tiesu, kaip lengva yra susižaloti! Kelių išsukimai, čiurnų raiščių plyšiai, sutrupėję kaulai, pradurti delnai ir tt. – staigi ir akivaizdžiai pastebima pasekmė. Nežymiai užsigauti kelią, krentant truputį sumušti riešą, atsitrenkti šiek tiek į nežymiai užgautą kelią, 5 kart nušokti nuo 3m ir apsispręsti, kad visgi dar skauda pėdas tai kol kas nešokinėsiu – laipsniška ir itin netrukdanti pasekmė.

Mūsų Parkuro Ateitis

Smulkūs sumušimai ir patempimai po poros dienų praeis ir jų pasekmės išnyks, taip? Ar visgi ne!? Štai kas mano galvoje sukasi paskutinį laiką. Štai ką atspindi Tracing The Origin. Per 2 savaites išgirsti apie 5 nežymias traumas iš skirtingų žmonių užsiiminėjančių parkuru, noriai nenoriai tik sustiprina šias mintis. Aš nesu įsitikinęs tuo ką rašau, nes aš nežinau ateities, bet anaiptol jaučiu, jog mūsų spartus progresas gali būti mums pražūtingas, pražūtingas ateityje. Ko ir vėl negalima apčiuopti, negalima pamatyti ar sužinoti dabar ir tai nekelia mums susirūpinimo, nes esme jauni, žvalus ir energingi ir jūra mums po kojom. O kas bus po 10 metų? Kur bus tą jūra? Kur busim mes? Kuo bus ar buvo mums parkuras? Jaunystės prisiminimais? Aš kaip tik manau, kad tikras treiseris bus tas, kuris po tiek laiko bus dar daug kart žymiai geresnis ir tvirtesnis savo parkure nei dabar. Bet jis gali tokiu ir nebūti. Dėl asmeninių priežasčių (darbas, šeima, kita veikla ir tt.) arba dėl tu smulkių, didelio nerimo nekeliančių traumų, kuriuos ateityje jau pasireikš akivaizdžiai ir staigiai.

Mes turime pavyzdį – David Belle – žmogus pradėjęs parkuro judėjimą ir savo 34m. amžiuje rodantys klasę visam pasauliui.

New Yorker Festival 2007, the kid: “How many bones have you broken in your life?

David Belle: „None“

Vat tai yra įspūdinga! Bet anaiptol norėčiau paminėti, kad šis treiseris nuo mažens tėvo skiepijamas heroizmo ir pagalbos sąvokų, žmogaus fizinio ir dvasinio idealo pavyzdžio, kultivuoja fizinę parkuro išraišką daugiau nei pusę savo gyvenimo! Ar neatrodo neprotinga ir nelogiška, kad mes norime pasiekti panašių rezultatų per žymiai trumpesni laiką įdėdami kuo mažiau pastangų? Ar tikrai kuo didesnis šuolis ar įspūdingesnis judesys yra mūsų treniruočių tikslu? Ir kaip David Belle nusileis nuo 3m aukščio, o kaip nusileisime mes? O ką jeigu jis 5 metus treniravosi fiziškai, lavino savo kūno lankstumą, stiprino ištvermę ir saugiai, palaipsniui judėjo mieste? Aš manyčiau kaip tik tai ir saugojo jį, jog David Belle neturėjo prieš save pavyzdžio, neturėjo ko sekti, neturėjo prieš save nieko, kuo jis galėtų atsiremti, todėl jam teliko tik kurti ir išreikšti save persikeliant miesto konstrukcijomis. O mes? Nei fiziškai pasiruošę, nei atsargiai judam. Prisižiūrim filmukų ir bėgam į lauką pilni energijos ir pasitikėjimo, bet vis vien nepasiruošę…

Turime dabar begalę medžiagos, tiek daug, kad net kartais nesupranti iš kurios galima būtų pasimokyti, o kokia skleidžia visiškai kitokią idėją. Taip ir gaunasi, kad mes patys kuriame parkurą pasaulyje. Ir tai gerai! Tik man svetimėja ta kryptis, kuria mes pateikiame parkurą. Žmonėms patinka įspūdingi vaizdiniai, bet jie juos ir gauna! Pasirodymai, filmai, reklama, varžybų svarstymas… Media nėra blogai, tačiau jos yra per daug atsižvelgiant į parkuro filosofijos, ideologijos, tos pirminės “asmenybės tobulėjimo per fizinį judėjimą” minties skleidimo. Todėl ir prasideda populiarumas, šlovė, pinigai, traumos… Ne tie prioritetai, ne tas ir poveikis.

Sugrįžtant Prie Pradžios

Apsispręskime, kuo mes užsiimame ir kokie yra mūsų treniruočių tikslai? Kuo parkuras yra mums svarbus ir kokį vaidmenį mes skiriame jam savo kasdienybėje? Ir tuo pat metu puoselėkime tą parkurą, kuriuo mes tikime. Kad jis netaptų dar viena ekstremalių sporto šakų atmaina, o būtų priemonę judėti be kliūčių mūsų gyvenime. Būtent, gyvenime! Nes pagal mane parkuras neturi būti mūsų gyvenimu arba to gyvenimo dalimi, laisvalaikiu. Parkuras turi būti mūsų pagalbininku einant per gyvenimą. Jis turi stiprinti mūsų pasitikėjimą savimi, skatinti nepasiduoti iškilusioms problemoms, dirbti su savo asmenybės silpnumais ir trūkumais. Parkuras turi perteikti mums norą lavinti savo sugebėjimus, bendrauti ir išreikšti save visuomenėje, nebijoti laikytis savo įsitikinimų, ieškoti, pažinti save ir tobulėti. Parkuras turi būti nuoširdus, sklisti iš vidaus. Jis turi išreikšti dvasios būseną fizinio judėjimo dėka. Nes patys žinote kokį malonumą teikia šis judėjimas...

“Thats the way of being faithfully TRUe!” (Deem - tracers.ru)

Moving On

Every important event in a man`s life comes at that time, when he is “prepared” or “not prepared” for this particular event. And on the level of “preparation” depends whether a man will accept it and follow on further or step back and stay behind that event.

The time to shear my mind and skills has come. To express myself and spread my notion to the world. To move towards the perfection and help to do this the others.

This journey will consist of any kind of information: beginning from various article and book reviews to my personal contemplations. It will be useful for those, who have an honest wish to become brighter personality, move on, acknowledge themselves, understand, discover and become more self-confident, wiser, more alive, active – such a person, who you imagine to be the Real Man!

We can help each other to become stronger, both mentally and physically. It will change people and they become more positive. We can show the others how to become stronger, both mentally and physically. It will change, what is around. And then the miracles will begin ;)

Judant Į Priekį

Kiekvienas svarbesnis įvykis žmogaus gyvenime ateina tuo laiku, kai jis yra „pasiruošęs“ arba „nepasiruošęs“ šiam įvykiui. Ir tik nuo „pasiruošimo“ lygio priklauso ar žmogus priims jį ir judės sulig juo toliau arba pasitrauks ir liks įvykio gale.

Atėjo mano laikas pasidalinti mintimis ir patirtimi su kitais. Išreikšti save ir skleisti savo pažiūras pasauliui. Judėti tobulėjimo link ir padėti tai daryti kitiems.

Ši kelionė susidės iš įvairaus pobūdžio informacijos: pradedant nuo straipsnių ir knygų peržiūros iki mano asmeninių apmąstymų. Įdomu bus tiems, kurie turi nuoširdų norą tobulėti kaip asmenybė, eiti į priekį, pažinti save, suprasti, atrasti ir tapti stipriam, pasitikinčiam, stabiliam, veikiančiam – tokiu, kokį jus įsivaizduojate Tikrąjį Žmogų!

Mes galime padėti vienas kitam sustiprėti, kaip protiškai, morališkai taip ir fiziškai. Tai keis žmones ir jie taps tvirtesni. Mes galime parodyti kitiems kaip sustiprėti, kiek protiškai, morališkai tiek ir fiziškai. Tai keis viską, kas aplink. O tuomet ir prasidės stebuklai ;)