Tracing The Origin

Dar vienos neužmirštamos kelionės prisiminimai. Tačiau vos sužinojęs apie išvyką, bene iš pradžiu kilo mintis įdomesniam filmukui sukurti. Man ši mintis taip patiko, kad aš ja labiau susidomėjau nei pačiu parkuru. Visiškai nenorėjau prifilmuoti judesių, sudėti juos į vieną filmuką ir leisti kitiems pažiūrėti į naujas parkuro vietas ir kaip aš judu. Ir kas iš to? “O, geras Slava, jėga movie!“, o ryt užmiršt jį mačius. Kitas atvejis irgi manęs netraukė – parodyti kitiems ką aš sugebų ir ką jie gero parašys apie mano judėjimą. Tarsi pats nežinočiau.

Svarsčiau apie prasmingesnį kūrinį, tiek man tiek ir kitiems. Norėjau perteikti jausmus, mintis, žinią, ką nors kito, ką nors retai matomo, ką nors gilesnio, ne taip akivaizdžiai pastebimo treiserio kasdienybėj. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad man pavyko! Kad žmonės nerašė apie superines vietas, kaip jie irgi norėtų ten nuvažiuoti. Kad mano parkuras nebuvo pagrindiniu svarstomu dalyku. Kalbos ėjo apie naudingumą, pamokymą, teigiamas mintis, išskirtinumą, susimąstymą. Ir aš dėl to dar labiau apsidžiaugiau! Apsidžiaugiau, kad neklydau, jog fizinis parkuras nėra svarbiausias! Kad treiserio dėmesį pritraukė ne šuoliai, o idėja ir jos pateikimas, kuris ne vieną žmogų paveikė parašyti ačiū. Pasijaučiau padaręs gerą darbą sau ir kitiems. Turbūt tai vienas iš prasmingiausių dalykų, kuriuos gali atlikti žmogus šiame pasaulyje.

Apie Parkurą Be Parkuro

Tracing The Origin - filmukas be parkuro ir apie parkurą tuo pat metu. Man iš tiesu buvo smalsu, kaip auditorija priims šį filmuką atsižvelgdama į pranešimą, bei pati parkurą, kuris realiai truko vos ne vos apie minutę iš visų 4:13 min filmuko trukmės ir nebuvo tiek įspūdingas, kiek tai galima pamatyti žiūrint Prancūzų video, 3Run Family triukus ir tt. Tačiau, kaip filmukas buvo įvertintas! Kaip tik tokios kombinacijos dėka ir galima buvo sužinoti, apie ką galvoja pasaulio treiseriai, kas jiems yra svarbu, į ką jie atkreipia dėmesį: vieni sakė, kad mano parkuro technika yra gera, tačiau nebuvo jokių sunkių ir pavojingų situacijų. Kitiems paliko įspūdį pabaiga, jie net nieko nekomentavo apie mano judėjimą. Dar kiti akcentavo į kameros darbą bei montažą, suderintą muziką. Vieni giliai susimąstė, kitiems kilo noras treniruotis. O kažkam pakėlė nuotaiką. Vieni komentavo banaliai: „I like it!”, “Very nice!”, “Keep it up”, o kiti plačiai rašė savo nuomonę apie filmuką. Kiek žmonių tiek nuomonių. Arba kitaip – kuo žmogus gyvena, pagal tą ir interpretuoja.

Video Manija

Tačiau, kodėl pasaulio treiseriai taip noriai filmuoja savo samplerius ir meta į youtube? Aš suprantu pačią pradžią, kai niekas dar nežinojo apie parkurą, tą naują fizinio aktyvumo būdą miesto sąlygomis, kai reikėjo supažindinti pasaulį su judėjimo menu ir vaizdinė medžiaga puikiai tam atitiko. Puikiai atitiko papasakoti apie fizinį ir vidinį judėjimo meną. Kad žmonės negalvotų apie parkurą kaip apie paauglystės žaidimus ar būdą nustebinti aplinkinius. O kas dabar? Kodėl mes vis toliau kuriam parkuro filmukus? Juk visi žino kas yra parkuras! Su kokiais tikslais tuomet mes filmuojame? Kad parodyti kitiems ką mes sugebame? Kad kiti įvertintų judesius 0:49 ir 1:23 min ir superinį šuolį 1:58 min? Argi tikrai mums reikia save nufilmuoti ir parodyti pasauliui, kad sužinoti savo sugebėjimus? Man atrodo, kad ši pk filmukų mada kaip tik nutolsta nuo pagrindinės parkuro minties. Kad tai jau tampa varžymusi, konkurencija – kas nušoks toliau, kas prasisuks įspūdingiau, kas pakartos tą patį judesį toje pačioje vietoje atlikto pasauliui žinomo treiserio, kas sugalvos naują triuką, kurį dauguma įvertins: “That`s awesome!” ir sparčiai pradės jo mokytis. Laikomasi principo, kad reikia sudominti žiūrovą - juk aš nešoksiu gi per 1,5m turėklą, juk visi taip gali, niekas tada nepasakys, kad aš kietas. Tuomet ir žiūri nustebusiai nesuprasdamas, kai matai nemažai besitreniruojantį, kuris juda įspūdingai, bet ant savo galimybių ribos. Taip, tai įspūdinga, bet ir tiek. Nėra tame gyvybės, praktiškumo. Žmogaus kūnas tikrai gali daug ką. Ypač tai gali pasireikšti ekstremalioje situacijoje, afekto būsenos metu. Bet ar tai reiškia, kad mes turime prieiti savo galimybių ribą, kad įrodyti pirmiausia sau patiems, kad esame verti treiserio vardo? Nesakau apie visus, tikrai ne, tačiau pasaulinė parkuro tendencija mano asmeniniais pastebėjimais būtent tokia ir yra. Parkuras tampa ekstremalia, pritraukiančia dėmesį miesto judėjimo išraiška ir dėl to praranda savo filosofiją. Nes treniruočių tikslai, mintys judėjimo (jei tai tikrai yra judėjimas, o ne judesių atlikinėjimas vienoje vietoje) metu yra skirtingi, kitokie.

“Reikia susiskambinti su draugais, nes noriu treniruotis, noriu išmokti naujų triukų. Tiksimės manau ten pat, nes žolytė ten gera, galima bus ir salto pasimokyt”

“Einu pabėgioti po rajoną, paieškosiu naujų vietų ir padirbėsiu kur ant minkštesnio precision`o. Ir dar kur planche`ų serijų padarysiu, nes jaučiu dar jėgos trūksta ant 3m sienos greitai ir praktiškai užlipti”.

Ne tie norai. Daugumai reikia fiziškai pastebimo efekto, kad pamatytų savo progresą. Judesių lengvumą ir grakštumą tobulinti yra neįdomu, nes tai neatrodo taip įspūdingai. Juolab, kad ne taip juos reikia tobulinti! Visiems kad tik greičiau išmokti porą saltukų ir pagrindinių vaultų. Kodėl akrobatai, nuo mažens salėse treniruoti ir tie ne itin noriai žiūrį į akrobatiką gatvėje. Nemanau, kad jie yra mažiau pasitikintys savimi nei mes, oi kad tikrai taip nemanau! O kad jie kažką suvokia ko mes nesuvokiame, tai jau arčiau tiesos. Iš tiesu, kaip lengva yra susižaloti! Kelių išsukimai, čiurnų raiščių plyšiai, sutrupėję kaulai, pradurti delnai ir tt. – staigi ir akivaizdžiai pastebima pasekmė. Nežymiai užsigauti kelią, krentant truputį sumušti riešą, atsitrenkti šiek tiek į nežymiai užgautą kelią, 5 kart nušokti nuo 3m ir apsispręsti, kad visgi dar skauda pėdas tai kol kas nešokinėsiu – laipsniška ir itin netrukdanti pasekmė.

Mūsų Parkuro Ateitis

Smulkūs sumušimai ir patempimai po poros dienų praeis ir jų pasekmės išnyks, taip? Ar visgi ne!? Štai kas mano galvoje sukasi paskutinį laiką. Štai ką atspindi Tracing The Origin. Per 2 savaites išgirsti apie 5 nežymias traumas iš skirtingų žmonių užsiiminėjančių parkuru, noriai nenoriai tik sustiprina šias mintis. Aš nesu įsitikinęs tuo ką rašau, nes aš nežinau ateities, bet anaiptol jaučiu, jog mūsų spartus progresas gali būti mums pražūtingas, pražūtingas ateityje. Ko ir vėl negalima apčiuopti, negalima pamatyti ar sužinoti dabar ir tai nekelia mums susirūpinimo, nes esme jauni, žvalus ir energingi ir jūra mums po kojom. O kas bus po 10 metų? Kur bus tą jūra? Kur busim mes? Kuo bus ar buvo mums parkuras? Jaunystės prisiminimais? Aš kaip tik manau, kad tikras treiseris bus tas, kuris po tiek laiko bus dar daug kart žymiai geresnis ir tvirtesnis savo parkure nei dabar. Bet jis gali tokiu ir nebūti. Dėl asmeninių priežasčių (darbas, šeima, kita veikla ir tt.) arba dėl tu smulkių, didelio nerimo nekeliančių traumų, kuriuos ateityje jau pasireikš akivaizdžiai ir staigiai.

Mes turime pavyzdį – David Belle – žmogus pradėjęs parkuro judėjimą ir savo 34m. amžiuje rodantys klasę visam pasauliui.

New Yorker Festival 2007, the kid: “How many bones have you broken in your life?

David Belle: „None“

Vat tai yra įspūdinga! Bet anaiptol norėčiau paminėti, kad šis treiseris nuo mažens tėvo skiepijamas heroizmo ir pagalbos sąvokų, žmogaus fizinio ir dvasinio idealo pavyzdžio, kultivuoja fizinę parkuro išraišką daugiau nei pusę savo gyvenimo! Ar neatrodo neprotinga ir nelogiška, kad mes norime pasiekti panašių rezultatų per žymiai trumpesni laiką įdėdami kuo mažiau pastangų? Ar tikrai kuo didesnis šuolis ar įspūdingesnis judesys yra mūsų treniruočių tikslu? Ir kaip David Belle nusileis nuo 3m aukščio, o kaip nusileisime mes? O ką jeigu jis 5 metus treniravosi fiziškai, lavino savo kūno lankstumą, stiprino ištvermę ir saugiai, palaipsniui judėjo mieste? Aš manyčiau kaip tik tai ir saugojo jį, jog David Belle neturėjo prieš save pavyzdžio, neturėjo ko sekti, neturėjo prieš save nieko, kuo jis galėtų atsiremti, todėl jam teliko tik kurti ir išreikšti save persikeliant miesto konstrukcijomis. O mes? Nei fiziškai pasiruošę, nei atsargiai judam. Prisižiūrim filmukų ir bėgam į lauką pilni energijos ir pasitikėjimo, bet vis vien nepasiruošę…

Turime dabar begalę medžiagos, tiek daug, kad net kartais nesupranti iš kurios galima būtų pasimokyti, o kokia skleidžia visiškai kitokią idėją. Taip ir gaunasi, kad mes patys kuriame parkurą pasaulyje. Ir tai gerai! Tik man svetimėja ta kryptis, kuria mes pateikiame parkurą. Žmonėms patinka įspūdingi vaizdiniai, bet jie juos ir gauna! Pasirodymai, filmai, reklama, varžybų svarstymas… Media nėra blogai, tačiau jos yra per daug atsižvelgiant į parkuro filosofijos, ideologijos, tos pirminės “asmenybės tobulėjimo per fizinį judėjimą” minties skleidimo. Todėl ir prasideda populiarumas, šlovė, pinigai, traumos… Ne tie prioritetai, ne tas ir poveikis.

Sugrįžtant Prie Pradžios

Apsispręskime, kuo mes užsiimame ir kokie yra mūsų treniruočių tikslai? Kuo parkuras yra mums svarbus ir kokį vaidmenį mes skiriame jam savo kasdienybėje? Ir tuo pat metu puoselėkime tą parkurą, kuriuo mes tikime. Kad jis netaptų dar viena ekstremalių sporto šakų atmaina, o būtų priemonę judėti be kliūčių mūsų gyvenime. Būtent, gyvenime! Nes pagal mane parkuras neturi būti mūsų gyvenimu arba to gyvenimo dalimi, laisvalaikiu. Parkuras turi būti mūsų pagalbininku einant per gyvenimą. Jis turi stiprinti mūsų pasitikėjimą savimi, skatinti nepasiduoti iškilusioms problemoms, dirbti su savo asmenybės silpnumais ir trūkumais. Parkuras turi perteikti mums norą lavinti savo sugebėjimus, bendrauti ir išreikšti save visuomenėje, nebijoti laikytis savo įsitikinimų, ieškoti, pažinti save ir tobulėti. Parkuras turi būti nuoširdus, sklisti iš vidaus. Jis turi išreikšti dvasios būseną fizinio judėjimo dėka. Nes patys žinote kokį malonumą teikia šis judėjimas...

“Thats the way of being faithfully TRUe!” (Deem - tracers.ru)